Nors akmenų mūro bažnyčios Lietuvoje ypač išpopuliarėjo dar romantizmo laikotarpyje, tačiau šios būdavo mūrijamos iš lauko akmenų. Tašyti akmenys Lietuvos šventovėse dažniausiai naudoti labai fragmentiškai, dažniausiai šią konstrukciją sutinkame žvelgdami į kai kurių bažnyčių pamatus ar pavienių fasado dalių apipavidalinimą. Tad Salake mus pasitinka nebūdingas mūsų kraštui vaizdas – vieni iš ant rankos pirštų suskaičiuotinų tokio medžiagiškumo maldos namų. Galbūt nenuostabu, kad ji stovi būtent čia – Lietuvos šiaurės rytų kampas visada buvo turtingas rieduliais, kartais naudotais ir senosiose statybose. Pagrindinės Salako bažnyčios statybinės medžiagos bei gan retų Lietuvoje neoromaninių formų sintezė šią bažnyčią paverčia itin išskirtine ir neįprasta mūsų kraštovaizdyje.
Nors bažnyčios siluetas panašus į daugelio vienbokščių neoromanika ar neogotika paremtų šventovių Lietuvoje, tačiau pakankamai retu elementu galime laikyti itin kresnų formų bokštą bei šį užbaigiančią „aštrią“ medinę smailę, sutinkamą kai kuriose vokiškosiomis architektūros tradicijomis paremtose Klaipėdos krašto šventovėse. Galbūt tam įtakos turėjo faktas, kad naujosios šventovės projektui parengti buvo pasamdytas architektas iš kito anuomet vokiškumu statyboje vis dar pasižymėjusio krašto – bažnyčią projektavo rygiškis Ignotas Morgulcas.
Neoromanika čia visų pirma atsiskleidžia per apvalintų arkų panaudojimą ir bokšte matomą jų grupavimą po du bei tris. Nors rožiniai langai yra laikomi vien iš gotikos bruožų, tačiau priekiniame fasade matomas langas neiškrenta iš neoromaninio konteksto: panašūs apvalūs langai atsirado dar iki gotikos, tad retrospektyvinių stilių architektai šiuos gausiai naudodavo ir projektuodami ir romaninėse formose. Be monumentalumo Salako bažnyčiai suteikiančių akmenų, papildomo „svorio“ čia prideda ir itin masyvūs keturių pakopų kontraforsai, šonuose remiantys bokštą. Šoniniuose fasaduose ir užapvalintoje apsidėje kontraforsai – vienu tarpsniu žemesni.
Į bažnyčią patenkama per stipriai ištrauktą portalą bokšto apatiniame tarpsnyje, užbaigiamą trikampiu kontraforsu; įėjimo nišą supa įlenkta arka. Panašūs portalai įkomponuoti ir šoniniuose fasaduose; trys portalai įrengti ir iš visų apsidės pusių. Bažnyčios vidaus dekoras bei įranga – nevienalaikiai ir eklektiški. Ir vis tik užuominų į romaniką čia galima rasti: tai arkatūra šoninėse didžiojo altoriaus dalyse, ornamentai presbiteriją skiriančioje tvorelėje ar klausyklų apipavidalinimas.
Bažnyčią salakiečiai pasistatydino tarp 1906 ir 1911 metų: konsekruota ši buvo jau siaučiant karo audroms – 1915 m. Jau daugiau nei šimtą metų skaičiuoja šventovės vargonai, pagaminti kadaise Karaliaučiaus specialisto Bruno Goebel. Po II-ojo pasaulinio karo šventovė buvo likusi be smailės bei dalies bokšto viršaus – jie buvo atstatyti tik 1989 m.
Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia - Bažnyčios g. 20, Salakas 32217, Lietuva
